Thoreau apie drabužius ir jų nešiotojus

Supratau, kodėl mano spintoje, garbingoje vietoje vis dar guli stipriai nudėvėti džinsai. Jie buvo tapę mano kūnu ir su jais taip nesinori atsisveikinti.

© Remon Rijper

© Remon Rijper

Apie vieną iš keturių gyvenimo būtinumų, drabužius, Voldene taikliai rašo Henry David Thoreau:

Tebūnie priminta tam, kuris dirba, kad rūbo paskirtis yra, pirma – išsaugoti šilumą, o antra – kaip priimta šioje visuomenėje, paslėpti nuogumą, ir tuomet žmogus pats pamatys, kiek visokių būtinų ir svarbių darbų jis galės atlikti, nepapildydamas savo garderobo. Karaliai ir karalienės, tik vieną kartą užsivelkantys kokį apdarą, pasiūtą dvaro siuvėjo ar siuvėjos, negali patirti malonumo nešioti gerai prigulantį rūbą. Jie – nelyginant mediniai stovai naujiems rūbams kabinti. Mūsų apdaras kiekvieną dieną vis labiau pritampa prie mūsų, įgydamas šeimininko būdo atspaudą, ir mes su juo atsiskiriame nenoriai, vis dar mėgindami pagydyti jį, tarsi būtų mūsų kūnas.


Jaučiu, kad sulopyti jie man bus daug mielesni nei naujai pirkti. Naujus drabužius dar reikia prisijaukinti, ir tai užtrunka ne vieną mėnesį. Kyla klausimas, kodėl dar to nepadariau. Nejaugi įtakos turi aplinkinių nuomonė:

Niekada nesu paniekinamai žiūrėjęs į žmogų dėl kokio nors lopinio ant jo rūbo, tačiau esu tikras, kad paprastai žmonėms labiau rūpi turėti madingus arba bent švarius ir nelopytus rūbus nei švarią sąžinę.

Dar reikėtų pridėti, kad apdarai žmonėms rūpi labiau nei riebalų rinkės po jais, ar nuo nepriežiūros suglebęs kūnas. Drabužis paprastai ir greitai paslepia visus dėl valios trūkumo ar tinginystės atsiradusius kūno negražumus:

Jie verčiau kibilduos į miestą su sulaužyta koja nei su perplėšta klešne. Dažnai, jei kokia nelaimė ištinka džentelmeno kojas, tai dar pataisoma, bet jei panaši nelaimė ištinka jo kelnes, reikalas nepataisomas, nes jam svarbu ne tai, kas iš tikrųjų yra gerbtina, bet kas yra gerbiama.

Thoreau pamini ir pagrindinę priežastį, kodėl žmonės atsisveikina su drabužiais nespėję net su jais kaip reikiant susidraugauti:

Mes garbiname ne Gracijas ir ne Parkas, o Madą. Ji verpia ir audžia, ir sukerpa didžiausio autoriteto teisėmis. Pagrindinė Paryžiaus beždžionė užsideda kelioninę kepuraitę, ir visos Amerikos beždžionės daro tą patį.

Gal vis dėlto svarbiausia ne tai, koks rūbas, o kas juo apsirengęs:

Galbūt mums nederėtų įsigyti naujo rūbo, kad ir kaip susidėvėjęs ar nešvarus būtų senasis, tol, kol neimam elgtis ir nepasijuntam lyg nauji ir sename rūbe atrodome kaip naujas vynas senuose buteliuose. Mūsiškas plunksnų numetimas, kaip ir paukščių, turėtų žymėti naują etapą mūsų gyvenime. Narai tuomet pasitraukia prie vienišų tvenkinių. Gyvatės numeta savo odą, o vikšrai – savo šiltą apvalkalą vidinio augimo verčiami, nes rūbas tėra mūsų išorinis apvalkalas ir žemiškoji apvija. Kitaip paaiškės, kad mes plaukiame po svetima vėliava, ir tuomet galiausiai neišvengiamai smuksime savo ir kitų žmonių akyse.

2015-12-30