Pakelės kojos, arba Augalo gelbėjimas

Vykau prieš kelias dienas su nelabai skubiu reikaliuku, ir iš to neskubumo savo noru nuotykyje sudalyvavau. Nieko įdomaus ir nieko naujo, bet paskui gana ilgai galvojau, kaip tokioje situacijoje ateityje elgtis reiktų.

© Tim Lucas

© Tim Lucas

O važiavau gana judria gatve, kur mašinos rieda bent 80 km/h ir piestieji paprastai nevaikšto, nes šaligatviai nedžiugina ir atstumas netikęs vaikčiojimui. Juoduoju keliu oficialiai dar vadinasi ta gatvė. Joje ir pamačiau kitoj pusėj numestas kažkieno kojas. Buvo gana tvarkingos – su batais, bet mėtėsi itin arti kelio, o galva ne ką toliau žolėse. Nesuprasi – ar čia tik trumpam ilsisi, ar jau amžiams.

Kol susipratau, kad visdėlto bandysiu nugalėti savo sociopatiją ir, kad gal reiktų toms kojoms kokią tarnybą iškviesti, buvau nuvažiavęs gal puskilometrį, bet kaip atsakingas pilietis grįžau. Teko sudaryti nepatogumų pro šalį važiuojantiems, nes sustojau labai nepatogioj vietoj ir lyg sugedęs koks Rokiškio aprašytas avarinis autopyderas nuėjau kyšančių kojų gelbėt.

Prie kojų dar buvo ir pilvas su maike ir galva su pora rankų. Geras ženklas, kad viskas buvo vientisa ir pilvas lyg ir kilnojosi. Galėjau taip ir palikti kvėpuojantį, bet jei jau sustojau, tai pasiryžau patraukti tą junginį toliau nuo kelio. Judinau judinau kojas, kol pakilo galva ir pradėjo leisti baubimo garsą. Tada pažiūrėjo stiklinės akys ir, atrodo, sakė man:

– Jau miriau bl..? bl.. ko bl.. tu nori bl.. miegu bl.. sunku bl..

– Ar viskas gerai? – paklausiau.

– Mmm, uuu, buu, muu….

Pastebėjau skaidrų puslitrinį buteliuką, kuris buvo naudojamas kaip pagalvė. Pakėlė vyrukas tą buteliuką, pateliuškavo ir dar pabaubė, stiklinėm akim kažką bandymas iškomunikuoti. Bet labiausiai supratau neverbalinę komunikaciją – dvelkė ne pienu.

Susivokiau, kad bereikalingai stabdau eismą, o gal dar ir keliu nepagrįstą įtarimą, jog kažką pertrenkiau. Ryžtas dingo, daugiau nebekomunikavau, apsisukau ir nuvažiavau.

Už valandėlės grįžinėjant toje vietoje gulėjo tik tuščia tara. Kojos jau buvo išvykusios, bet toli nenukeliavusios – už kilometro padėjo savininkui repečkom kapstytis į kalną. Vėl pavojingai arti kelio ir vėl įtartinai – lyg sužeistas, lyg suparalyžuotas. Tik iš veido matėsi ir užsiuodė, kad viskas čia gerai – toks transportavimosi būdas.

Tuo keliu per minutę pravažiuoja bent kelios mašinos. Greičiausiai niekam daugiau neužkliuvo ir niekas nieko neiškvietė. Tokie pakampiais besimėtantys žmonių formos augalai visiems tapo įprasti ir turbūt nereiktų gaišinti tarnybų, kurios daugiausia ką padaro, tai trumpam patraukia tuos augalus iš viešų vietų.

Kyla klausimas, kiek laiko preitų, kol toje pačioje vietoje būtų suteikta pagalba gaidelio pertrenktam žmogui arba nešvariai apsirengusiam apalpėliui. Greičiausiai tai priklausytų nuo gulėjimo pozos ir aprangos.

Tad kriskime kuo nepanašesne į miego pozą ir renkimės kuo prabangiau!

2012-07-21